Kalbėdamiesi su vaiku suteikiame jam saugumo jausmą, skatiname pasitikėjimą bei norą pasipasakoti tai, kas jam kelia nerimą. Svarbu, jog prieš atvykdami į Pagalbos centrą vaikai būtų supažindami su pagrindine informacija apie centrą bei dėl ko jie atvyksta.
Kiekvienas vaikas yra individualus ir jo suvokimas gali skirtis priklausomai nuo turimos patirties, raidos ypatumų ar emocinės būsenos. Dėl to, jei nesate vaikui artimas žmogus, prieš pradėdami pokalbį apie Pagalbos centrą pirmiausia susipažinkite su vaiku, pasikalbėkite neutraliomis temomis ir įvertinkite jo galimybes suprasti pateikiamą informaciją.
Kiekvienam į Pagalbos centrą atvykstančiam vaikui svarbu žinoti, kiek laiko jis praleis Pagalbos centre, kokios veiklos yra numatytos (pvz., jei yra suplanuota teisinė apklausa ar teismo medicinos eksperto apžiūra). Informuokite vaiką, kad Pagalbos centre jis negalės turėti mobiliojo telefono bei kitų draudžiamų daiktų tačiau galės susisiekti su tėvais ar globėjais pasinaudodamas įstaigos telefonu. Svarbu, kad vaikas žinotų, jei į centrą atvyksta dėl konkretaus įtariamos seksualinės prievartos įvykio ar seksualizuoto elgesio. Jei vaikas nežino apie įtarimus dėl seksualinės prievartos, Pagalbos centre dirbantys psichologai padės pristatyti Pagalbos centrą bei vaiko buvimo tikslą.
Aptardami su vaiku atvykimą į Pagalbos centrą, jokiu būdu nemokykite vaiko, ką jis turi papasakoti specialistams, ir neklausinėkite apie galimą seksualinės prievartos patyrimą.
Apie pagalbos centrą pasakokite vaikui suprantama kalba:
Ikimokykliniame amžiuje (3-6 m.) vaikų mąstymas pasižymi konkretumu, tad paaiškinimas turėtų būti trumpas, pateikiama tik pagrindinė informacija. Aiškindami apie Pagalbos centrą stenkitės remtis vaiko patirtimi. Paaiškinkite, jog Pagalbos centre dirba psichologai, t. y. „jausmų gydytojai“, kurie su vaikais žaidžia, piešia ir kalbasi apie jų jausmus. Trumpai aptarkite situaciją ir paaiškinkite vaikui, kad psichologas yra tas žmogus, kuris gali padėti.
Pradinio mokyklinio amžiaus (6-12 m.) vaikų mąstymas tampa vis logiškesnis, atsiranda abstrakčių laiko, kiekio sąvokų supratimas. Dėl to galite suteikti vaikams daugiau informacijos apie Pagalbos centre numatomus užsiėmimus, aptarti kylančius jausmus.
Paaugliai (12-18 m.) geba operuoti abstrakčiomis, sudėtingomis sąvokomis, spręsti problemas, kelti hipotezes. Su paaugliais būtina aptarti ne tik numatomas veiklas (bendravimą su psichologu), bet ir priežastį, dėl kurios vaikas atvyksta. Bendraujant su paaugliu ir teikiant informaciją svarbus yra lygiavertis santykis – svarbu atsižvelgti į jo nuomonę ir pasirinkimus, įtraukti vaiką į sprendimų priėmimo procesą.
Kalbėdamiesi vadovaukitės šiais principais:
Tiesos principas: suteikite teisingą informaciją. Aptarkite buvimo Pagalbos centre laiką, numatomas veiklas (bendravimą su psichologu, jei numatyta – kitas veiklas) bei informaciją (jei yra žinoma) apie tai, kur vaikas vyks išvažiavęs iš Pagalbos centro. Kalbėdamiesi su vaiku formuojame tam tikrus lūkesčius, tad vaikas gali patirti didelį nusivylimą ir atsisakyti likti, jei atvyksta „į sanatoriją“ ar „pailsėti“, o iš tiesų jį pasitinka psichologas, laukia teisinė apklausa. Sakykite vaikui tiesą ir tik tai, ką patys tiksliai žinote.
Bendradarbiavimo principas: gali būti, jog vaikas užduos klausimų, į kuriuos nežinosite atsakymo – aptarkite su vaiku, jog šiuo metu atsakyti negalite, bet atvykę į Pagalbos centrą kartu išsiaiškinsite tai su dirbančiu specialistu.
Savanoriškumo principas: išsakykite, jog vaiko patirtys jums rūpi ir apie jas būtina papasakoti specialistams, galintiems padėti. Kartu vaikui svarbu žinoti, jog Pagalbos centre jis galės kalbėti tik apie tai, apie ką jis bus pasiruošęs kalbėti.
